Išvien su pranašu Michėju galime ir mes sakyti: Tu, Viešpatie, esi Dievas, kuris atleidžia kaltę ir dovanoja nusižengimą. Tavo pyktis netveria amžinai, nes tau malonu būti gailestingam. Tu, Viešpatie, vėl mūsų pasigailėsi ir kojomis sutrypsi mūsų kaltes. Taip, tu įmesi į gelmes visas mūsų nuodėmes (plg. Mch 7, 18–19).
Šiuo laiku galima dar konkrečiau apmąstyti pranašo Izaijo knygos puslapius: „Pasninkas, kokio aš noriu, tai – nuimti neteisėtai uždėtus pančius, atrišti jungo valkčius, pavergtiesiems duoti laisvę, sulaužyt bet kokį jungą. Dalytis su alkstančiu savo duona, priglobti vargšą ir benamį, aprengti, ką pamačius, nuogą, neatsukti nugaros saviesiems.
Tada tartum aušra užtekės tavo šviesa, tavoji žaizda bus greitai užgydyta. Tavasis teisumas žengs pirma tavęs, o Viešpaties šlovė palydės iš paskos. Tada šauksies, ir Viešpats atsilieps, kai pagalbos prašysi, jis tars: Aš čia! Kai tarp savųjų pašalini priespaudą, nedarai skriaudos, ko blogo nekalbi, paduodi alkstančiam duonos, palengvini varguolio gyvenimą, tada tavoji šviesa užtekės tamsoje, – tamsa bus tau šviesi kaip dienovidis.
Viešpats visuomet bus tau vadovas, sausros išdegintoje šalyje tave pasotins. Jis atnaujins tavo jėgas, – būsi tu nelyginant laistomas sodas, kaip niekad neišsenkantis šaltinis“ (Iz 58, 6–11).
Popiežius PRANCIŠKUS
„MISERICORDIAE VULTUS“
